SAUGOMOS TERITORIJOS

Trakų kraštas – vienas gražiausių Lietuvos kampelių, viliojantis ne tik išvaizdžiu kraštovaizdžiu, gražiais miškais, iškilia praeitimi, bet ir gaiviu, tikrų miško kvapų prisotintu oru, švariais ežerais, ramybe. Trakų miškų urėdijos teritorijoje yra įkurti Aukštadvario ir Neries regioniniai parkai bei Trakų istorinis nacionalinis parkas.

Aukštadvario ir Strėvos girininkijų teritorijoje 1992 metais yra įsteigtas Aukštadvario regioninis parkas, kurio tikslas išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti bei racionaliai naudoti. Daugiau kaip pusė parko teritorijos apaugusi mišku, tarp jų srauniuosius vandenis plukdo upės ir upeliukai, tyvuliuoja net 77 ežerai. Parke yra vienas rezervatas ir dvylika draustinių, iš jų šeši yra skirti unikaliam kraštovaizdžiui išsaugoti, keturi hidrografiniai, kuriuose saugomos ežerų ir upių krantų linijos ir kt.

Neries slėnio miškų, savitos augalijos, jos vidurupio kilpų sistemai ir natūralių intakų apsaugai bei kultūros paveldui išsaugoti 1992 m buvo įsteigtas Neries regioninis parkas, į kurį patenka dalis Lentvario girininkijos miškų. Trakų miškų urėdijos teritorijoje yra du parko draustiniai: Saidės hidrografinis ir Semeniukų zoologinis.

Vienas gražiausių natūralių Neries intakų – Saidė. Draustinio statusas suteiktas šiam upeliui, išryškina jo unikalumą ir garantuoja, kad bus išsaugota natūrali tėkmė, vagoje esantys rieduliai, siauras stačiašlaitis kanjonas bei šalia aukštoje pakrantės kalvoje esantis Stirnių piliakalnis.

Saidės žemupio puošmena – akmeningoje pievoje žaliuojantys šimtamečiai ąžuolai. Manoma, kad šie ąžuolai yra čia senovėje šlamėjusios ąžuolų girios, o keisti akmenys buvusios šventvietės likučiai. Apie šios vietos garbią praeitį liudija dešiniajame Saidės krante stūksantis piliakalnis. Šis piliakalnis, pagal netoliese esančio kaimelio vardą, buvo pavadintas Stirnių piliakalniu. Mūsų protėviai, ieškodami vietos, tinkamos įsikurti, puikiai pasinaudojo šia gamtos sukurta stačia Neries pakrančių kalva. Vietos gyventojai pasakoja, jog jų seneliai sakydavo, kad senovėje ant šio kalno, vadinamo Aukštuoju, buvo didžiulė pilis, tokia, kaip Trakuose.

Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais. Jis skirtas Lietuvos valstybingumo istoriniam centrui Trakuose – pilių kompleksams, Trakų miesto ir jo apylinkių kultūros ir gamtos vertybėms, kitiems objektams ar jų kompleksams, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžiui, etnokultūriniam paveldui saugoti, tvarkyti, naudoti. Šis unikalus, kompaktiškas 8,2 tūkst. ha kultūros ir gamtos paveldo ansamblis, esantis vos 3 km nuo administracinės Lietuvos sostinės Vilniaus ribos, atspindi svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius.

Ypatingai gražų parko kraštovaizdį pagyvina miškai, tyvuliuojantys 32 ežerai, ir vaizdingai išsidėstę Daniliškių, Varnikų, Bražuolės, Senųjų Trakų piliakalniai, Užutrakio dvaras, reliktiniai Senųjų Trakų, Varnikėlių ir Serapiniškių kaimai bei išlikusios natūralios pirminės gamtos vietovės su didžiule biotopų įvairove bei Europinės svarbos buveinėmis Varnikų botaniniame zoologiniame bei Plomėnų ornitologiniame draustiniuose. Viso to komplekso branduolį sudaro Trakai su Salos ir Pusiasalio pilimis. Dėl savo neabejotinų verčių Trakų istorinis nacionalinis parkas yra numatytas nominuoti 2005 metais UNESCO kultūros paveldo kultūrinių kraštovaizdžių sąrašus. 2004 m. Trakų istorinio nacionalinio parko valstybinės reikšmės miškai perduoti valdyti patikėjimo teise Trakų miškų urėdijai.

Miškų urėdijos teritorijoje yra 5 valstybiniai draustiniai: Pipiriškių geomorfologiame, draustinyje saugomi Dzūkų aukštumos pakraštiniai moreniniai dariniai, Taučionių geomorfologiniame draustinyje siekiama išsaugoti priešpaskutinės apledėjimo stadijos metu suformuoto moreninio gūbrio fragmentus, Gėjaus telmologiniam draustiniui būdingas stambių pelkinių duburių kompleksas Dzūkų aukštumoje, Ilgučio botaninio draustinio tikslas - išsaugoti retų rūšių augalų augavietes, Papio ornitologinio draustinio teritorijoje esantis Papio ežeras ir jo apyežeriai – migruojančių paukščių apsistojimo vieta, didžiųjų baublių, pievinių lingių perimvietės.